Naujoji Lietuvos higienos norma HN 33:2026 atnešė vieną didžiausių pastarųjų metų triukšmo reguliavimo pokyčių – atsisakyta maksimalaus garso slėgio lygio ribinių verčių. Vieniems tai ilgai laukta reforma, kitiems – potenciali spraga gyventojų apsaugai. Kyla klausimas, ar rengiant naująją higienos normą buvo tinkamai įvertintos visos tokio sprendimo pasekmės.
Naujojoje higienos normoje įsigaliojo keli esminiai pokyčiai, keičiantys tai, kaip atliekami triukšmo tyrimai:
Automobilių transporto srityje šis pakeitimas atrodo pagrįstas.
Iki šiol maksimalaus garso lygio vertinimas sukeldavo daug praktinių problemų. Vieno sunkvežimio ar motociklo pravažiavimas galėdavo lemti ribinės vertės viršijimą, nors bendras triukšmo fonas nebuvo didelis. Dėl tokių pavienių įvykių projektavimo metu kartais tekdavo numatyti brangias triukšmo užtvaras ar kitas priemones, kurios realiai neduodavo apčiuopiamos naudos gyventojams.
Todėl sprendimas automobilių transporto triukšmą vertinti pagal ekvivalentinį garso lygį yra suprantamas ir leidžia išvengti bereikalingų biurokratinių procedūrų.
Maksimalaus garso lygio ribinių verčių atsisakyta ir geležinkelių transportui. Tai reiškia, kad trumpalaikiai, tačiau labai intensyvūs garsai – ratų dunksėjimas, stabdžių cypimas stotyse ar sąstatų smūgiai – nebėra vertinami pagal maksimalaus garso slėgio lygio ribinę vertę.
Ilgalaikėje perspektyvoje geležinkelių triukšmas turėtų būti mažinamas ne vien triukšmo sienutėmis. UAB „Tyrimų laboratorija“ direktoriaus Vytauto Lapinsko nuomone, daug efektyvesnis kelias būtų triukšmą mažinti pačiame jo susidarymo šaltinyje. Pavyzdžiui, naudoti garsą slopinančias ir izoliuojančias medžiagas netoli riedmenų. Traukinių techninė būklės priežiūra taip pat lemia triukšmo lygį.
Didžiausią susirūpinimą kelia tai, kad maksimalaus garso ribinės vertės panaikintos ir pramoninių objektų triukšmui.
Daugelis gamyklų, sandėlių, logistikos centrų ar kitų pramonės objektų generuoja ne pastovų, o impulsinį triukšmą: metalo smūgius, konteinerių krovimą, gamybos įrenginių dunksėjimą, presų darbą ar pakrovimo operacijas.
Jeigu vertinamas tik ekvivalentinis garso lygis, trumpi, bet labai garsūs impulsai gali „ištirpti“ paros vidurkyje ir formaliai nepažeisti higienos normos.
Tai gali turėti ir ekonominių pasekmių. Gyvenamųjų teritorijų prie pramonės objektų patrauklumas mažėja, o nekilnojamojo turto vertė gali kristi, nors pagal oficialius triukšmo matavimus ribinės vertės ir nebus viršytos. Tokiais atvejais vienintelis būdas objektyviai nustatyti realią situaciją – profesionalūs akustiniai matavimai, leidžiantys atskirti trumpalaikius, bet intensyvius garso pikus nuo bendro triukšmo fono.
Triukšmo matavimų metodikos numato ekvivalentinio garso lygio pataisas net iki 12 dB, kai nustatomas impulsinis arba aiškiai išreikštas smūginis triukšmas. Tokios pataisos leidžia tiksliau įvertinti realų triukšmo poveikį žmogui. Triukšmo matavimo metoduose nustatyta, kad turėtų būti identifikuota, ar buvo impulsinio pobūdžio garsų, ar ne.
Tačiau praktikoje Lietuvoje šios pataisos taikomos labai retai. Anksčiau, kai senesnėje higienos normoje dar buvo maksimalaus triukšmo reikalavimas, impulsinio garso pataisų taikymas neturėjo didelės prasmės, bet dabar tai yra vienintelis rodiklis, saugantis nuo impulsinio triukšmo poveikio.
Dar didesnė problema yra ta, kad Visuomenės sveikatos centrui rengiant triukšmo tyrimų programas dažnai net nėra numatoma įvertinti, ar triukšmas pasižymi impulsiniu pobūdžiu. Jeigu tai nenustatoma tyrimo pradžioje, vėliau netaikomos ir metodikose numatytos pataisos.
Pavyzdys:
Dienos metu sandėlio teritorijoje kraunant vamzdžius susidaro 53 dBA ekvivalentinis triukšmo lygis prie gyvenamosios teritorijos, esančios už 100 metrų atstumo nuo triukšmo šaltinio. Tačiau atskiri smūgiai siekia gerokai didesnius momentinius LAMAX lygius, pvz., iki 90 dBA prie gyvenamojo namo. Gyventojui tokie triukšmo smūgiai trukdo ne tik miegoti, bet gali smarkiai paveikti ir psichologinę būseną. Gyventojas juos suvokia kaip nuolat pasikartojančius trankymus, nors pagal paros vidurkį higienos norma gali būti nepažeidžiama.
Todėl panaikinus maksimalaus garso ribines vertes, vienintelė reali gyventojų apsauga nuo smūginio triukšmo tampa kokybiškai atlikti triukšmo tyrimai, kurių metu nustatomas impulsinio garso paplitimas bei taikomos visos metodikose numatytos pataisos.
Praktika rodo, kad impulsinis triukšmas dažnai nėra neišvengiama technologinio proceso dalis. Identifikavus impulsinio garso šaltinius, pramoninį objektą galima gerokai patylinti keičiant technologinius procesus, naudojant vibraciją ir garsą slopinančias priemones.
Todėl išsamūs akustiniai tyrimai, kurių metu identifikuojami impulsinio garso šaltiniai, turėtų tapti priemone nustatyti realias triukšmo priežastis ir pasiūlyti efektyvius jų šalinimo sprendimus.
Dar vienas labai svarbus HN 33:2026 pakeitimas – transporto triukšmo vertinimas pagal ilgalaikius rodiklius LD, LV, LN ir LDVN.
Tai reiškia, kad automobilių transporto triukšmo vertinimui nebeužtenka trumpalaikio, pavyzdžiui, 10–30 minučių trukmės matavimo, kuris iki šiol daugeliu atvejų buvo pakankamas reprezentatyviam įvertinimui.
LD, LV, LN ir LDVN yra ilgalaikiai triukšmo rodikliai, todėl jų nustatymui reikalingi gerokai sudėtingesni triukšmo tyrimai, ilgesnė duomenų analizė. Tokių tyrimų atlikimas tampa gerokai brangesnis tiek valstybės institucijoms, tiek verslui, tiek gyventojams.
Neabejotina, kad tokie triukšmo matavimai gali būti tikslesni ir geriau atspindėti ilgalaikį triukšmo poveikį. Tačiau kyla klausimas, ar papildomos išlaidos ir gerokai sudėtingesnės procedūros sukurs visuomenei proporcingą naudą. Vertinant bet kokį reglamentavimo pokytį svarbu ne tik siekti didesnio tikslumo, bet ir užtikrinti, kad taikomos priemonės būtų ekonomiškai pagrįstos.
Šiuolaikinėje praktikoje vis daugiau sprendimų priimama remiantis ne vien triukšmo matavimais, bet ir triukšmo modeliavimo rezultatais. Būtent pagal modeliavimo duomenis projektuojamos triukšmo užtvaras, vertinamos naujos gatvės, geležinkeliai, pramonės objektai ir gyvenamųjų teritorijų apsauga.
Todėl ypač svarbu, kad triukšmo modeliavimo paslaugos būtų atliekamos pagal aiškius kokybės kriterijus.
Tačiau HN 33:2026 iš esmės nenustato reikalavimų įstaigų kompetencijai ar triukšmo modeliavimo kokybės kontrolei. Tai kelia klausimą, kaip užtikrinamas skirtingų modeliavimų patikimumas ir rezultatų palyginamumas.
Įdomu pažvelgti ir į platesnį kontekstą. Keliaujant po Lenkiją, Austriją ar Čekiją akivaizdu, kad prie magistralinių kelių triukšmo užtvarų įrengta gerokai daugiau nei Lietuvoje.
Kodėl susiklostė tokia situacija? Ar Lietuvoje transporto triukšmo problema objektyviai yra mažesnė? Automobilių triukšmo lygis juk toks pat. Ar ilgus metus galioję teisės aktai buvo taikomi kitaip? O gal daliai projektų naudoti triukšmo modeliavimo rezultatai ne visada pakankamai tiksliai atspindėjo realų triukšmo sklidimą?
Jeigu triukšmo modeliavimas yra vienas svarbiausių sprendimų priėmimo įrankių, valstybė turėtų užtikrinti aiškius kokybės reikalavimus, kompetencijos vertinimą ir modeliavimo rezultatų kontrolę. Tik tuomet triukšmo tyrimai, akustiniai tyrimai ir triukšmo modeliavimas iš tiesų tarnaus pagrindiniam tikslui – visuomenės sveikatos apsaugai.
HN 33:2026 žymi reikšmingą aplinkos triukšmo reguliavimo pokytį. Atsisakius maksimalaus garso slėgio ribinių verčių, dar svarbesnę reikšmę įgauna profesionaliai atliekami triukšmo matavimai.
Naujosios higienos normos sėkmę lems ne vien teisės aktų formuluotės, bet ir tai, kaip jos bus taikomos praktikoje. Kokybiškai nustatytas impulsinis triukšmas, patikimas akredituotų laboratorijų ir triukšmo modeliavimo įstaigų darbas tampa svarbiausiomis priemonėmis, siekiant užtikrinti realią gyventojų apsaugą nuo žalingo aplinkos poveikio.